Stelmužės ąžuolas - storiausias ir seniausias Lietuvoje augantis ąžuolas bei vienas iš seniausių ąžuolų Europoje. Jis yra 23 m aukščio, 3,5 m skersmens, 13 m apimties prie žemės ir auga ne mažiau kaip 1500 metų. Kamieną gali apimti tik 8-9 vyrai. Tikrojo senolio ąžuolo amžiaus iš tiesų niekas nežino, tik padavimai mena šalia buvus aukurą, kur žmonės aukodavo dievui Perkūnui. Manoma, kad kadaise netoliese būta ir pilies – prie Stelmužės ežero yra išlikę mūro likučiai. Vėliau čia klestėjo dabar po truputį griūvantis dvaras. Vieni iš jo šeimininkų – caro dvarininkai Valujevai – garsėjo ypatingu žiaurumu. Prie Padvarinės ežero net buvo pastatytas keturkampis bokštas, kur buvo kalinami dvarponiams nepaklusę baudžiaunininkai. Šis statinys tebestovi iki šiol ir vadinamas "Vergų bokštu". Yra daug istorijų apie Stelmužės ąžuolą. Sakoma, kad jo drevėje kažkada buvo rasti žmogaus griaučiai su prancūzišku šautuvu - tai buvo Napoleono kareivio, bėgančio iš Rusijos, slėptuvė.Taip pat yra daug pasakojimų apie lobius po Stelmužės šaknimis. Taip pat seni žmonės tvirtina, kad per ąžuolo drevę galima nusileisti į požemių pasaulį.​

​​Nuo Stelmužės ąžuolo pasukę keliuku į šiaurinį parko pakraštį apie 1 -1,5 km, dešinėje pusėje pastebėsite gerai išmintą takelį, vedantį iki nemenko Lygumų akmens, dar vadinamo Velnio akmeniu – gaidžiams pragydus velnias išmetė akmenį, o nuo trenksmo visa Žemė sudrebėjo ir taip atsirado kalvos, kalneliai, daubos. Priekiniame akmens šone galima įžvelgti ir nesenu metu išraižytą runą – ji taip pat slepia savo burtą ir paslaptį.

Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vieta ypač dažnai lankoma rajono vieta. Kiekvienam tikinčiam stebuklu norisi savo akimis išvysti stebuklingą vietą, suklupti prie ežero, išsakyti tai, kas slegia sielą ir kūną. Ilgio ežero pakrantėje vis atsiranda nauji kryžiai, o pakrantė jau nuo ankstyvo pavasario pražysta gražiausiomis gėlėmis.

Zarasų rajono Antazavės seniūnijos Velikuškių kaime yra du piliakalniai. Pirmasis piliakalnis yra apie 1,5 km į šiaurės vakarus nuo tilto, jungiančio Sartų ir Zalvės ežerus,1 km į šiaurę nuo Velikuškių kaimo. Piliakalnis status, 18-19 metrų aukščio, viršuje yra 45 m ilgio 25 m pločio ovali aikštelė.Iš šiaurės ir vakarų jį supa Sartų ežeras, o iš rytų ir pietų matyti pylimai ir gilūs grioviai.1933 metais piliakalnį tyrinėjo P.Tarasenka ir profesorius Volteris. Rastas 0,8 m storio kultūrinis sluoksnis, molio ir metalo dirbinių. Velikuškių piliakalnis yra priskiriamas mūsų eros I tūkstantmečio pradžios-V mūsų eros amžiaus piliakalniams.

Galerija įsikūrusi Dusetų seniūnijos patalpose. Jos atsiradimą inicijavo Dusetų krašto dailininkai Eugenijus Raugas, Romualdas Pučekas ir Alvydas Stauskas. Galerijoje rengiamos šiuolaikinės lietuvių ir užsienio dailės bei fotografijos meno parodos, organizuojami plenerai, vyksta koncertai, kūrybos vakarai. Galerija rengia Dusetų krašto dailininkų kūrybos parodas įvairiuose Lietuvos miestuose bei užsienyje. Galerijoje kaupiamas archyvas, renkama informacija apie Dusetų krašto dailininkų kūrybą, įkurtas Dusetų krašto meno plėtros fondas.

  Antazavės dvaras stovi ant Zalvės ežero kranto, Zarasų rajone. Dvarą XVIII a. viduryje ėmėsi statyti Liudvikas Pliateris - Dusetų ir Antazavės žemių savininkų Pliaterių sūnus. Trijų aukštų baltus dvaro rūmus puošė Pliaterių herbas, iš akmenų buvo sumūrytas svirnas, tvartai, rūsys ir kiti ūkiniai pastatai. Zalvės ežero prieškalnėje buvo pasodintas trijų terasų parkas, pagrindinėje rūmų fasado pusėje įrengtas ovalo formos gėlynas, apjuostas plačiu taku, o kiek toliau iškasti du tvenkiniai ir pastatytas juos jungiantis tiltas. 

 Šio krašto senoliai pasakodavo, kad Antazavės dvaro šeimininkai buvo labai žiaurūs žmonės: dvare buvo įrengtas kankinimų lovys, į kurį guldydavo išrengtą kuo nors ponams neįtikusį darbininką ir nelaimėlį plakdavo rykštėmis kiek pono paskirta. Kartais žmogus lovyje kankinamas mirdavo. Yra išlikę pasakojimai, kurie teigia, kad dvarponiai savo darbininkus mainydavo į šunis, kad jaunoms moterims, sulaukus kūdikio, įsakydavo krūtimi žindyti dvare auginamus mažus šunyčius. Kiti gi teigia, kad dvaro tvenkinyje buvo salelė, kurioje augo medis: supykęs ponas nusikaltusiems liepdavo įlipus į jį kukuoti, o pabodus klausyti – tą vargšą pro rūmų langą nušaudavo. Ir iki šiol nežinia, kokią gi tragediją slepia dvaro rekonstrukcijos metu jų sienoje rasti užmūryto žmogaus griaučiai… 

Šiandien buvusiame Antazavės dvare įkūrtas muziejus . Muziejuje eksponuojama archyvinė ir memuarinė medžiaga apie Antazavės krašto, dvaro, bažnyčios ir parapijos istoriją, surinkta išsami medžiaga apie grafus Pliaterius, jų dinastiją ir įžymius kraštiečius.